Nepamirškime daryti tai, kas mus džiugindavo

Įvykiai Ukrainoje emociškai paveikė visus – ne išimtis ir medikai. Pastaruoju laikotarpiu užklupusi slogi nuotaika, nerimas, baimė – normali reakcija. VšĮ Kėdainių PSPC Psichikos sveikatos skyriaus medicinos psichologas Donatas Lučunas teigia, kad nerimas šiuo metu nėra patologinis, jis yra pagrįstas, turintis labai svarbias priežastis. Tačiau anot psichologo, negalima leisti niūrioms emocijoms dominuoti. Skaitęs paskaitą Kėdainių PSPC medikams bei įstaigos darbuotojams psichologas priminė, kas padeda susitvarkyti su užklupusiomis emocijomis, skatino ieškoti veiklų ir būdų, kas padėtų nusiraminti.

Psichologo teigimu, sekdami įvykius Ukrainoje, išgyvename nerimą, tačiau nerimas šiuo metu nėra patologinis, jis yra pagrįstas, turintis labai svarbias priežastis. Tačiau tam, kad nusiramintumėm, nėra stebuklingos piliulės. Jei pradėsime vartoti raminamuosius, galime priprasti ir tapti priklausomi. Tiesiog mes patys turime išbūti tą laiką. Laikui bėgant, žmogus prie bet ko pripranta.

Svarbu, kad nerimas ,,nepasikeltų“ kvadratu, kubu, n – tuoju laipsniu, nepakiltų iki panikos. Ir kad tas nerimas ,,neapliptų“ antrinėmis, tretinėmis emocijomis. Mes nerimaujam, pykstam, kad nerimaujam, liūdim, kad pykstam, jog nerimaujam, ir taip jaučiam didžiulį stresą.

D. Lučunas šiuo atveju pataria prisiminti auksinę taisyklę: ,,Drąsos keisti ką galiu pakeisti, ramybės susitaikyti su tuo, ko pakeisti negaliu. Ir išminties suvokti tą skirtumą.“

Pasak psichologo, reikėtų kiekvienam pagalvoti, ką mes galime padaryti karo grėsmės akivaizdoje. Kažkiek galime. Juk atsarga gėdos nedaro. Jeigu prisipildysime keletą didesnių vandens talpų – nuo to blogiau nebus. Po kiek laiko vandens atsargas pakeisime naujomis. Galime turite maisto atsargų kelioms savaitėms. Vėliau jas galėsime sunaudoti, svarbu, kad nereikėtų išmesti. Nereikia prisipirkti kruopų metams, bet kelioms savaitėms į priekį – galima. Svarbu turėti medikamentų, kurių nežinai, kada prireiks. Reikia turėti grynųjų pinigų, bet išsigryninti ne visus, kad nepasidarytume dar didesnės krizės. Galime turėti kuro atsargų bent vienam automobilio bakui, bet nereikia jo pirkti kaži kiek, kad stipriai nenukentėtume finansiškai.

Galima apsitarti su artimaisiais, ką darysim, kur susitiksim, paskelbus ekstremalią situaciją. Plano turėjimas ramina.

Nusiraminti, D. Lučuno nuomone, labai padeda parama ukrainiečiams. Kas gali pinigais, kas reikiamais medikamentais, rūbais, o kas gali – būstu. Jei vaikai labai išgyvena, reikia kalbėtis ir su jais, klausti, gal jie nori kokį savo žaisliuką padovanoti ukrainiečių berniukui ar mergaitei – tai labai gerai veikia. Kai mes padedam kitiems, mūsų nerimas mažėja ir mes geriau jaučiamės.

,,Negalvoti ar neklausyti žinių apie įvykius Ukrainoje mums nepavyksta. Bet mes galime paskirti laiką… nerimavimui. Savo dienotvarkėje galime skirti valandą ar kiek daugiau, kuomet per TV  žiūrėsime žinias, tuomet pasinervinsim. Jautresniems žmonėms reikėtų apsispręsti, galbūt nežiūrėti karo vaizdų per televiziją, bet geriau informaciją skaityti ar jos klausytis per radiją ar kitais kanalais,“ – dalijo patarimus Donatas Lučunas.

Valdant nerimą, vienas geriausių ,,kovos“ būdų – fizinis aktyvumas ir bendravimas. Kuo blogiau jaučiamės, tuo daugiau reikėtų būti fiziškai aktyviems.

D. Lučuno pastebėjimu, mūsų nuotaika ir emocijos labai priklauso nuo mūsų nusiteikimo. Svarbu  pasidžiaugti tuo, ką šiandien turime. Mokėti mėgautis kasdieninėmis smulkmenomis. Patys ukrainiečiai pastebi, kad per karą jie tapo kaip vienas kumštis. Galbūt pastebime, kad konfliktų pamažėjo tarp bendradarbių, šiuo metu tapome draugiškesni. Nes karo baimė visus suvienija. Iki karo dažnai nervindavomės dėl to, ko neturime, ko mums trūksta. Nustojome džiaugtis įprastais dalykais. Kas džiaugdavosi taika atsikėlęs arba kad turi ką valgyti? Mes nustojome džiaugtis įprastais dalykais, o dabar mes galime praktikuoti džiaugtis jais.

Psichologo patarimu, nereikia pamiršti daryti tai, kas padėdavo iki šiol, t. y, visos malonios veiklos – kažkam padeda paglosčius katiną, kitam žvejyba, trečiam išeiti pasivaikščioti po mišką, dar kitam su kažkuo susiskambinti. Svarbu ir toliau daryti tai, kas atstatydavo jėgas ir resursus, kas ramindavo ir džiugindavo. Net ir darbe reikia skirti pertraukėlę bent minimaliam poilsiui.

VšĮ Kėdainių PSPC inform.